Informacija apie šalis
Kosta Rica
Oficialus šalies pavadinimas. Kosta Rikos Respublika
Sostinė. San Chosė
Geografija. Kosta Rika yra Centrinės Amerikos sąsmaukoje, rytuose jos krantus skalauja Karibų jūra (212 km pakrantė), o vakaruose Ramusis vandenynas (1290 km pakrantė). Šiaurėje Kosta Rika ribojasi su Nikaragva (309 km siena), o pietuose su Panama (639 km siena). Ši šalis beveik penktadaliu mažesnė už Lietuvą. Kosta Rika yra seismiškai aktyvioje zonoje, joje yra keli veikiantys ugnikalniai. Seniau Kosta Rika buvo apaugusi miškais, turtingais raudonmedžių ir atogražų kedrų. Bet pastaruoju metu miškų plotų smarkiai sumažėjo, nes jie kertami dėl medienos ir tam, kad galima būtų užveisti daugiau kavos plantacijų. Tačiau vyriausybė supranta, kad naikinant miškus nyksta ir jų augalija bei gyvūnija, todėl imasi priemonių jiems išsaugoti. Dabar apie 23% miškų paversti saugomais draustiniais ir nacionaliniais parkais.
Klimatas. Pučiantys pagrinde iš rytų pasatai neša į Karibų pakrantę ir prie jų esančias aukštumas gausius lietus. Limono uoste metinė kritulių norma 3100 mm, be to kiekvieną mėnesį jų čia iškrenta ne mažiau nei 150 mm. Vidutinė temperatūra pastoviai laikosi apie 27 С., sezoniniai svyravimai yra nežymus. Šioje zonoje yra tankūs tropiniai miškai ir plantacijos, o pakrantės lagūnos apaugusios mangromis.
Laikas. Atsilieka nuo Lietuvos laiko aštuoniomis valandomis ir devyniomis žiemą.
Gyventojais. 3956507 gyv. Valiuta: Kosta Rikos kolonas (CRC)Religija: Katalikai 76.3%, Evangelikai 13.7%
Istorija. Prieškolumbiniu laikotarpiu didžiojoje dabartinės Kosta Rikos teritorijoje gyveno indėnai, priklausę tarpinei zonai tarp Mezoamerikos ir Andų kultūrinių regionų. Šiaurės vakarų kampas priklausė Mezoamerikos civilizacijos Centroamerikos regionui, čia aukšto lygio kultūrą kūrė čorotegai. 1502 m. rugsėjo 18 d. Kosta Rikos pakrantę priplaukė Kristupas Kolumbas.[1] Kosta Rikos gyventojai majai ir actekai ispanų buvo nukariauti XVI amžiuje. Kosta Rika tapo piečiausia Naujosios Ispanijos kolonijos dalimi. Provincijos sostinė buvo Kartagina. 1673 ir 1709 kilę indėnų sukilimai sukėlė griežtą kolonizatorių reakciją ir vietiniai indėnai buvo beveik išnaikinti.
Kosta Rika tapo nepriklausoma valstybe. Kosta Rika išvengė smurto ir neramumų, kurie buvo būdingi Centrinei Amerikai. Nuo XIX a. pabaigos jos demokratinę raidą pertraukė tik du trumpi smurto protrūkiai. 1949 m. José Figueres Ferrer panaikino kariuomenę, šalyje liko tik sukarinta policija; nuo to laiko Kosta Rika tapo viena iš nedaugelio regiono šalių, kurios demokratinė raida nebuvo pertraukiama kariškių valdymo.
Ekonomika. Kosta Rika pirmoji Centrinėje Amerikoje pradėjo auginti kavamedžių, ir daugiau kaip šimtas metų kavos pupelės yra pagrindinė eksporto prekė. Beveik visą elektros energiją Kosta Rikoje gamina hidroelektrinės. Pastaruoju metu Kosta Rika turi ekonominių sunkumų, nes JAV nebeteikia tokios pagalbos kaip anksčiau, importuojamos naftos kainos kylao išvežamų kavos pupelių ir bananų kaino krinta.
Valgiai. Virtuvė jungia savyje indėniškąją ir ispaniškąją virtuvės tradicijas. Tik iš pirmo žvilgsnio tai paprasti patiekalai, kurie laikosi ant „trijų banginių" - ryžių, juodųjų pupų ir kukurūzų su įvairiomis variacijomis: padažu, svogūnu ir pikadilio daržovėmis. Visa tai papildoma žolelėmis ir apsčiai apibarstoma prieskoniais, toli gražu ne visada aitriais ar deginančiais, tik suteikiančiais patiekalui pikantišką skonį.Pats tipiškiausias patiekalas pusryčiams - tai gaijo pinto - ryžių ir pupų mišinys su svogūnais, pipirais ir kinza. Pats tipiškiausiais patiekalas pietums - casados - atskira porcija ryžių, pupų su įvarių daržovių arba mėsos priedais ir patakonesu - keptais bananais, patiekiamais kaip garnyras prie mėsos. Reikėtų paragauti: keptos žuvies - a la plancha, keptų pyragėlių - empanadas: tešlos iš kukurūzų miltų su sūrio įdaru, pupomis arba vištiena arreglados - reiškia su aštraus padažo priedu, o taip pat jūrinės žuvies, išmirkytos citrinų sultyse, įdarytos svogūnais koriandro saviče ir žinoma geldelių - končas. Nė viena užstalė neapsieina čia be kavos. Vietos gyventojai geria ją visos dienos bėgyje. Nedidelis kavinukas atsiranda ant stalo po bet kokio valgymo. Kartu su kava patiekiamas karštas pienas, o pats gėrimas išpilstomas į mažus „puodelius-antpirščius". Čia mėgiama ir arbata matė, sako, kad geriausia matė verdama Limone, rytinės pakrantės mieste.
Šventės. Sausio 1-oji (Naujieji metai), gegužės 1 (dirbančiųjų solidarumo diena), rugpjūčio 2-oji (Šventosios Dievo Motinos diena), rugpjūčio 15 (žolinės), rugsėjo 15 (Nepriklausomybės diena), spalio 12 (Kolumbo diena ir Amerikos atradimo diena), gruodžio 25 (Kalėdos).
Kultūras. Literatūra. Vienas iš žymiausių Kosta-Rikos rašytojų - pirmųjų nacionalinių romanų autorius Choakinas Garsija Monche (1881-1958) - daugybę metų vadovavo periodinio žurnalo „Repretorio Amerikano" leidybai, kuris gerai žinomas visoje Lotynų Amerikoje. Žymų pėdsaką Kosta-Rikos XX a. literatūroje paliko poetas Roberto Brenes Mesenas (1874-1947), prozininkai Karmen Lira ir Karlosas Luisas Faljasas. Iš šiuolaikinių autorių išsiskiria Fabianas Doblesas, Jolanda Oreamuno, Chuakinas Guteresas, Kinse Dunkanas, Alberto Kanjasas, Karmen Narancho ir poetas Alfonso Časė.
Architektūra ir vaizduojamasis menas. San-Chose, Kartage ir Orise išliko kai kurie pastatai, pastatyti Ispaniškam kolonijiniam stiliuje. Iš šiuolaikinių dailininkų daugiau yra žinomi dailininkas, skulptorius ir rašytojas Maksas Chimenesas, skulptorius Frančeskas Sungia, graviūrų meistras Fransiskas Amigettis ir dailininkas Rafaelis Fernandesas.
Muzika. Kosta-Rikos muzika turi ispaniškas šaknis, tačiau joje pastebimos afrokaribų ir indiškojo stiliaus įtakos. Patys populiariausi instrumentai - gitara, akordeonas, mandolina ir marimba (medinis ksilofonas). Šiuolaikinių kompozitorių kūryboje naudojami kalipso, laiudies ir džiasinės melodijos.
Teatrai ir bibliotekos. Vienas iš gražiausių teatro Lotynų Amerikoje pastatų - Nacionalinio teatro pastatas San-Chose su marmurinias laiptais ir balkonais, kuriame vyksta operiniai spektakliai ir simfoniniai koncertai. Be to, sostinėje yra daugybė mažesnių teatrų. Nacionalinė biblioteka San-Chose, įkurta 1888 metais, saugo daugiau kaip 175 000 tomų, o Kosta-Rikos universiteto biblioteka, įkurta 1946 metais, - apie 100 000 tomų. Didelės kolekcijos taip pat saugomos Nacionaliniuose archyvuose.
Lankytinos vietos.
Tortugero nacionalinis parkas. Parkas laikomas vienu iš pačių žymiausiu nacionaliniu lygiu dėl keleto svarbių priežasčių. Neskaitant to, kad šios vietos yra svarbiausia jūrinių vėžlių perėjimo vieta, ši ekologinė sistema išsiskiria savo floros ir faunos įvairove. Pasiekti parką galima tik lėktuvu ir valtimi. Iš Sjeros čia tekančios upės, suplauna smėlį sausumos pakraščiuose, todėl tarp žemumos ir jūros driekiasi paplūdimių juosta šimto-dviejų šimtų metrų pločio, atskirta ilgų natūralių upelių. Šie upeliai susijungė į kanalus ir dabar iki Nikaragvos sienos galima nusigauti valtimi, 200 km neišplaukiant į jūrą - tai vienas gražiausių pasaulyje vandens kelių. Leidžiantis siaurais kanalais galima matyti vandeninių palmių grandines, tankius miškus, nuostabiu vandens gėlės seibos žiedelius, vandens hiacintų žydinčius vaisius, kartais pasitaikančius mažus jaukius viešbučius ir tavernas. Patys įdomiausi gyventojai čia paukščiai, kurių sunku nepastebėti. Kasmet čia susirenka poruotis ir perėti žalieji vėžliai, taip pat gali pasitaikyti galimybė pamatyti rečiau sutinkama jūros roplį - odinį vėžlį, taip pavadintą dėl oda padengto šarvo. Yra žinomos tik kelios vietos kur jie išeina į krantą, viena iš tokių vietų ir yra parkas Tortugero.
Kauita nacionalinis parkas. Pagrindinė šio parko įdomybė yra balto smėlio paplūdimiai ir daugybė kokoso palmių, ramūs ir skaidrūs Karibų jūros vandenys ir koralų rifas, esantis netoli nuo kranto, kur galima išvysti visą eilę jūros gyvūnų, įskaitant jūros ežius, žuvis-papūgas, jūros angelus, ir kitus jūros gyventojus. Čia galima visą laika pragulėti po palmėmis ant balto smėlio, maudytis skaidrioje šiltoje jūroje arba nardyti po patį didžiausią Kosta-Rikoje koralų rifą. Taip pat yra begalė galimybių nuvykti į arti esančius tropinius lygumų miškus.
Santa Roza nacionalinis parkas. Yra išsidėstęs Gunakastės provincijoje 260 km nuo San-Chose. Buvo įkurtas 1971 m, norint išsaugoti ir įamžinti istorinę vietą. O taip pat parkas jungia savyje įvairias ekologines sistemas, tokias kaip: prerijos, sausas tropinis miškas, ganyklos, mangros ir kitos laukinės augmenijos rūšys. Parkas yra pats didžiausias Centrinėje Amerikoje sauso tropinio miško plotas šiaurės-vakarų šalies pakraštyje. Tropinio miško garsuose galima nesusigaudyti - ne visuomet galima atskirti vabzdžių skleidžiamų garsų nuo paukščių čiulbėjimo. Iš vieno parko taško galima tuo pačiu metu išgirsti persiliejančius garsus iki šešių rūšių pelėdų ir trisdešimt rūšių svirplių, ir nuostabius bosinius beždžionių-baublių vaitojimus. Čia daug tuščių paplūdimių, kuriuose peri jūros vėžliai-ridlėjai ir žalieji vėžliai, čia pat laksto kojotai ir jenotai, skunsai ir pilkosios lapės, mėgstančios pasmaguriauti vėžlių kiaušiniais. Miškuose pasitaiko besiganantys baltauodegiai elniai ir beždžionės kapucinai. Mangrų lagūnose gyvena krokodilai, žuvį ėdantys šikšnosparniai, žydrosios pempės, baltieji ibisai. Čia galima pamatyti daugybę krabų nuo geltonos iki rožinės spalvos, būdingos sausumos krabams, pastoviai šlamantiems tarp sausų lapų, iki pilkų, kuriuos galima pamatyti pakrantėse, raižančius raštus iš smėlio kamuoliukų. Nenustebkite pamatę iguanas ir keistus paukščius - karakaras - sakalų giminaites. Aukščiau kalnuose yra prasčiau pasiekiami parkai Rinkon-De-La-Vjecha su karštais ežerais, ir Gunakastė su sultingų kalnų miškų rūšimis, keliauti kuriuose geriausia raitiems.
Kokoso sala. Pati didžiausia negyvenama sala Ramiajame vandenyne, esanti 600 km į pietvakarius nuo Kosta-Rikos, tapusi Stivensono knygos "Lobių sala" prototipu. Lobių ieškotojai iki šiol yra įsitikinę, kad būtent čia buvo užkastas įžymaus pirato Viljamo Dampiro lobis. Kokosas laikomas viena iš geriausių pasaulyje nardymo su akvalangu vietų. Kol kas čia patekti galima tik vandeniu, ateityje vyriausybė ruošiasi čia pastatyti sraigtasparnio aikštelę. Sala yra ypatinga dėl savo biogeografinės padėties ir begaline floros ir faunos įvairove, daugelio rūšių negalima sutikti niekur kitur pasaulyje. Artėjant prie salos, po ilgos kelionės, daugybė pakrantės paukščių, praneša apie artėjimą prie salos, aplink nardo delfinai, atrodytų tyčia lydintys keliautojus iki pat salos. Palaipsniui pasirodo tamsios kalvos, padengtos tankios augmenijos, kai kur perskiriamos besileidžiančių krioklių. Povandeninės uolos, rifai ir urvai čia žinomi dėl faunos ir floros įvairovės. Vietos vandenų gyventojai - rykliai, delfinai, atplaukiantys tuno būriai. Kelionė po povandeninį pasaulį suteiks galimybę pamatyti ryklius-plaktukus. Oras čia prisotintas gėlių ir šviežios augmenijos kvapais, ir visur jus seks raminantis krioklių ošimas ir paukščių balsai. Nardymas aplink salą palieka neišdildomą įspūdį. Dugnas - vulkaninės kilmės su tankiai augančia augmenija. Čia gyvena bangininiai rykliai, marlinai, butelianosiai delfinai, vėžliai ir daugybė kitų retų žuvų rūšių. Nardyti rekomenduojama patyrusiems narams turintiems specialų pasiruošimą, kadangi srovės ir matomumas gali labai kisti keleto valandų bėgyje.
Monteverde. Draustinis, esantis 1400 m aukštyje ant Tilarano ugnikalnio šlaitų, suteikiantis vietos faunai ir florai prieglobstį ir yra laikomas tikru tropiniu rojumi.Monteverde miškuose gyvena apie 400 paukščių rūšių, įskaitant įžymųjį katcaplį - šventąjį majų paukštį, apie 100 žinduolių rūšių, 120 rūšių varliagyvių ir roplių, 500 rūšių drugelių ir apie 2500 rūšių augalų, traukiantys čia tropinių grožybių mėgėjus. Baltos ir geltonos orchidėjos, kurių yra apie 420 rūšių gracingai apaugę egzotinių medžių kamienus ir šakas. Dar visai neseniai parke galima buvo pamatyti retas auksines žuveles, kurios, deja, tapo retenybe. Rūko apglėbtas parko miškas priverčia tankiau plakti biologų, ornitologų ir tiesiog mėgėjų širdis. Parko apylinkėse yra daugybė viešbučių, kur galima apsistoti keletui dienų, drugelių sodas, tiltai sky-walk - įrenginių keliavimui virš džiunglių. Prie įėjimo į draustinį yra hummingbird - paukščių maityklės, prie kurių dieną atskrenda tūkstančiai kolibrių, naktį - nektarą valgantys šikšnosparniai, o nusileidus saulei ateina pilkosios lapės. Rytais atskrenda pasmaguriauti medžių vaisiais - kvezalai, juodos kraksos ir kiti reti laukiniai paukščiai. O dar maloniau keliauti Monteverde džiunglėse, kaip Tarzanas atlikti taip vadinamą - „kanopi-tur". Norintį tai padaryti žmogų pakabina ant ilgo metalinio lyno, ištempto šimtus metrų virš džiunglių, kas leidžia pamatyti nacionalinio parko grožį iš paukščio skrydžio, dažnai iki 40 metrų aukščio nuo pagrindo. Keliautojas aprengiamas specialia saugančia įranga, pakabina ant karabino prie lyno, kuris kiek prilaikant ranka, skrieja virš džiunglių grožėdamasis tropinio miško vaizdu ir iš arti stebi jo gyventojus.
Braulijo Kariljo. Jis jungia savyje penkias ekosistemas: nuo drėgnų tropinių džiunglių iki „debesuotųjų miškų". Ten yra labai įvairus reljefas: aukšti apaugę drėgnaisiais miškais kalnai keičiasi vietomis su giliomis lygumomis, sukurtomis upių vagų. Parkas užima 45.899 hektarų teritoriją, kyla į ugnikalnio Barva viršūnę ir leidžiasi į Sarapiki lygumą. Draustinis išsidėstęs ant Sjeros Karibų šlaito - todėl čia auga drėgnas tropinis miškas - medžiai niekada nemeta lapų, labai daug gėlių, parke daugybė įvairių paukščių. Kas minute galima išvysti kažką įdomaus, o nupasakoti floros turtingumą dar sunkiau - kartais hektare miško negalima sutikti tos pačios rūšies medžių.
Korkovado. Llietingas tropinis miškas su labai geru takelių tinklu, neapgyvinta pakrante, daugiatūkstantiniais papūgų arų būriais, jaguarais... Nacionalinis parkas užima 54500 hektarų sausumos teritoriją 2500 hektarų jūros, ir apima didelę Osos pusiasalio dalį. Parko teritorijoje yra aštuonios įvairios floros ir faunos paplitimo zonos, nuo drėgnų lygumų lagūnos apylinkėse iki aukštai kalnuose esančių miškų. Dėka neįprastai turtingos floros čia yra labiau įvairi ir fauna - 140 žinduolių rūšių: tinginiai, šešios katininių šeimos rūšys; 367 rūšys paukščių, 117 rūšių roplių ir amfibijų, 40 rūšių žuvų ir 6000 vabzdžių. Čia sutinkamas vienas keisčiausių Lotynų Amerikos gyvūnų - tapyras. Būtent čia, ir niekur kitur, yra šansas praktiškai akis į akį susidurti su ypatingai saugomais gyvūnais.
Daugiau informacijos tel. 8 (37) 208000, 8 (619) 99888 arba rašykite info@travel-oasis.lt
