Informacija apie šalis
Indonezija
Oficialus šalies pavadinimas. Indonezijos Respublika.
Sostinė. Džakarta.
Geografinė padėtis. Indonezija - salų valstybė Azijos pietryčiuose. Ribojasi su Malaizija Borneo saloje, Papua Naująja Gvinėja Naujosios Gvinėjos saloje bei Rytų Timoru Timoro saloje. Palei pusiaują išsidėsčiusi salų grandinė pagal plotą ir gyventojų skaičių yra didžiausia pietryčių Azijos šalis bei didžiausia salų šalis. Indonezija pagal gyventojų skaičių yra ketvirta pagal dydį pasaulyje. Indoneziją sudaro 17-18 tūkst. salų, iš kurių apie 6000 yra gyvenamos. Didžiausios salos - Borneo, Java, Sumatra, Sulavesis. Daugiausiai gyventojų turinčios salos yra Java, kur gyvena apie pusę šalies gyventojų, Sumatra, Borneo (jos dalis priklauso Malaizijai ir Brunėjui), Naujoji Gvinėja (jos dalis priklauso Papua Naujajai Gvinėjai) ir Sulavesis. Indonezija išsidėsčiusi ant tektoninių plokščių sandūrų, dėl to čia dažni žemės derbėjimai ir su jais susiję cunamiai. Indonezijoje taip pat daug ugnikalnių, iš kurių garsiausias - Krakatau, esantis tarp Sumatros ir Javos. Aukščiausia vieta - Džajos k. (4884 m., Naujoji Gvinėja).
Klimatas. Subekvatorinis ir ekvatorinis; jūrinis. Temperatūros lygumose metų eigoje svyruoja apie 25-27°C, kalnuose - vėsiau. Metinis kritulių kiekis 2000-4000 mm (beveik visoje šalyje lyja ištisus metus, tik pietuose buna neilgas sausasis sezonas).
Gyventojai. 245452739 mln. gyventojų. Indonezijoje gyvena daugiau kaip 150 tautų, iš kurių didžiausios: javiečiai, sundai, mandūriečiai, Indonezijos malajai, batakai, dajakai, baliečiai. Irian Džajos šiauriniame krante gyvena melaneziečiai, o vidiniuose rajonuose - papuasai. Miestuose ir plantacijų rajonuose yra kinų (daugiau nei 4 mln.), arabų (100 000), indų, pakistaniečių, olandų. Miestuose gyvena 17% žmonių.
Religija. 87% tikinčiųjų - musulmonai sunitai. Indonezija yra didžiausia pasaulyje musulmoniška šalis pagal musulmonų gyventojų skaičių. Šalyje yra krikščionių (katalikų - 3% ir protestantų - 6%), induistų (2%, daugiausia - Balio saloje), budistų (1%), konfucianistų.
Valiuta. Rupija.
Laikas. Laiko juosta - UTC +7 iki +9, vasaros laikas netaikomas.
Istorija. Indonezija nepriklausomybę paskelbė 1945 m. rugpjūčio 17 d., bet galutinai nepriklausoma tapo 1949 m. gruodžio 27 d., Nyderlandams pripažinus Indonezijos nepriklausomybę. Indonezijos pavadinime yra du žodžiai: lotyniškas Indus, reiškiantis Indiją ir graikiškas nesos, reiškiantis salas. Taigi, šalies pavadinimas gali būti verčiamas kaip Indijos salos. Iki nepriklausomybės Indonezija buvo vadinama Nyderlandų Indija arba Ost-Indija (Rytų Indija, plg. Karibų jūros salos Vest Indija, t. y. Vakarų Indija). V a. salose atsidaro budizmas. VII a. Sumatros saloje susidarė Šrivadžų valstybė, nuo VIII a. Javos ir aplinkines salas valdė Šalendrų dinastija. Iki XIII a. salose buvo didelė induistinė Madžapahitų imperija. Nuo XV a. įsigali islamas. 1487 m. salose išsilaipino portugalas Bartolomėjus Diasas ir salas 100 metų kontroliavo Portugalija, o nuo 1600 m. - Nyderlandai. II Pasaulinio karo metu salas okupavo Japonija. Nepriklausomybė paskelbta 1945 m., palaipsniui prijungiant vis daugiau teritorijų. Diktatorius Suhartas valdė nuo 1965 m. iki 1998 m. 2002 m. nuo Indonezijos atsiskyrė Rytų Timoras.
Ekonomika. Indonezijoje yra rinkos ekonomika, kurioje valstybė užima svarbų vaidmenį. Daugiau nei 164 valstybinės įmonės priklauso valstybei, kuri taip pat administruoja daugelio pagrindinių prekių kainas.
Indonezija - agrarinė šalis su stipria kalnakasybos pramone. Daugelį ūkio šakų (kalnakasybą, apdirbamąją pramonę, miškų ūkį) kontroliuoja užsienio (ypač Japonijos ir JAV) kapitalas. Indonezija priklauso naftą eksportuojančių šalių organizacijai (OPEC) ir yra 15-oje vietoje pasaulyje pagal naftos gavybą (sudaro 2,4% pasaulinės naftos gavybos). Pagrindinės pramonės šakos: naftos ir dujų, tekstilės (medvilnės verpimo ir audimo, trikotažo, kapoko, sizalio apdirbimo), siuvimo, odos ir avalynės gamybos. Taip pat kalnakasybos, statybinių medžiagų (ypač cemento), chemijos (mineralinių trąšų, padangų), maisto (ryžių valymo, tabako, cukraus, arbatos, aliejaus). Yra kaučiuko pirminio apdirbimo ir jo dirbinių gamybos pramonė. Turizmas. Svarbiausia žemės ūkio produkcija: ryžiai, kasava (manijokų rūšis), žemės riešutai, kakava, kava, palmių aliejus, kopra; vištiena, jautiena, kiauliena, kiaušiniai. Svarbiausi techniniai augalai: kaučiukmedžiai, kokoso ir aliejinės palmės, arbatmedžiai, kavamedžiai, kakavmedžiai, cukranendrės, tabakas, chininmedžiai, kapokmedžiai, pipirmedžiai, gvazdikmedžiai, agavos. 2004 m. eksportuota prekių už 63,89 mlrd. dolerių. Išvežama nafta ir naftos produktai, mediena, kaučiukas, tekstilė. Svarbiausi eksporto partneriai: Japonija 22,3%, JAV 12,1%, Singapūras 8,9%, Pietų Korėja 7,1%, Kinija 6,2% (2003 m.).
Valgiai. Vietinių valgių ruošimo tradicijos persipynusios su japonų, tailandiečių, indų, kinų, meksikiečių, europietiškos virtuvės kulinarinėmis vingrybėmis. Vakarinėje ir centrinėje Indonezijos dalyje labiau dominuoja patiekalai iš ryžių, sriubos ir įvairios daržovių salotos, ypač vegetariškos. Rytinės salyno dalies (kaip antai Papua Naujoji Gvinėja ar Rytų Timoras) gyventojai dažniau mėgaujasi valgiais iš grūdinių kultūrų, dažnai naudoja saginę palmę. Naujojoje Gvinėjoje ypač populiarūs virti blyneliai, paruošti iš saginės palmės ir žuvies. Šis skanėstas mėgiamas ir Molukų salyne, taip pat priklausančiame Indonezijai. Kolonijiniais laikais pastarasis salynas turėjo gražų pavadinimą, buvo vadinamas Prieskonių salynu.
Šventės. Sausio 1 - Naujieji Metai, Kinų Naujieji Metai (data kinta), Eid ul-Adha (data kinta), Hijra (data kinta), Didysis penktadienis (data kinta), Šeštinės (data kinta), Mohameto gimimo diena (data kinta), Vesak (data kinta), Rugpjūčio 17 - Nepriklausomybės diena (data kinta), Eid ul-Fitr (kaina kinta), Gruodžio 25 - Kalėdos.
Kultūra. Indonezijos menui turėjo įtakos keletas kultūrų. Pvz., garsūs Javos ir Balio šokiai susiję su induistine kultūra ir mitologija. Gerai žinomi ir Javos bei Balio lėlių šešėlių teatrų pasirodymai, kuriuose vaizduojami mitologiniai įvykiai. Daugelis salų žinomos savo specifiniais batik ir ikat technologijų drabužiais.
Indonezija kultūriškai yra daugialypė ir joje gimė daug muzikos formų, labiausiai iš jų žinoma Javos, Sumatros ir Balio muzika. Garsiausia yra centrinės bei rytų Javos ir Balio gamelan ansamblių grojama tradicinė muzika. Labai populiarus yra modernus muzikos stilius Dangdut bei susijęs šokio stilius. Dangdut toks populiarus, kad naudojamas daugelyje politinių kampanijų, siekiant patraukti didesnės audiencijos dėmesį. Žymiausias šiuolaikinis Indonezijos rašytojas yra Pramoedya Ananta Toer, Magsaysay premijos laureatas ir vienas iš kandidatų į Nobelio premiją literatūros srityje. Kitas žymus autorius - „45 kartos" autorių grupės, kurios nariai aktyviai dalyvavo Indonezijos nepriklausomybės judėjime, narys poetas Chairil Anwar.
Lankytinos vietos.
Ačehas.
Ačehas (indonez. Aceh, Nanggröe Aceh Darussalam) yra ypatingas regionas Sumatros saloje, jos šiaurės vakaruose. Ačeho centre yra kalnai, kurių aukštis siekia iki 3381 m. Be to yra veikiančių ugnikalnių.
Regiono padalintas į 18 regencijų ir 4 miestus, administracinis centras yra Banda Ačehas. Ačehui priklauso Simeuluės, Tuanku, Breueho, Veho ir kitos salos.
Borobuduras.
Borobuduras yra didžiausia budistų šventykla pietryčių Azijoje. Ji įkurta 750-850 m. Javos saloje. Šventykla yra apskritos laiptuotos piramidės formos. Joje yra 504 Budos skulptūros. Šventykla iki 1835 m. buvo užnešta vulkaniniais pelenais. 1991 m. ji buvo įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą
Keli Mutu.
Indonezijos Floreso saloje esančio Keli Mutu ugnikalnio krateryje tyvuliuoja trys ežerai, stebinantys savo spalvomis. Beveik 400 km ilgio salai pavadinimą kadaise davė portugalų jūrininkai - Cabo das Flores išvertus į lietuvių kalbą reiškia „Gėlių kyšulys". Romantiško pavadinimo saloje - 14 aktyvių ugnikalnių, o žemės drebėjimai čia vyksta kasmet. Apskritai, Indonezija yra viena geologiškai aktyviausių pasaulio šalių: šioje šalyje yra per 200 aktyvių ugnikalnių.
Įstabiausias iš Floreso salos ugnikalnių yra Keli Mutu. Šio vulkano krateryje, 1600 m aukštyje, greta vienas kito tyvuliuojantys trys ežerai įdomūs tuo, jog kiekvieno jų spalva skirtinga: didžiausiasis ežeras - turkio spalvos, antrasis - žalias, o trečiasis - juodas. Nuo seno salos gyventojai tiki, kad šiuose ežeruose ilsisi sielos. Pasak vietinių, juodojo ežero gelmėse gyvena burtininkų sielos, žaliajame glaudžiasi nusidėjėlių sielos, o kūdikių ir skaisčiai gyvenusių žmonių sielų buveinė - turkio spalvos ežeras. Paslaptys tebegaubia keistuosius ežerus. Minėtos ežerų spalvos - tai dabartinės jų spalvos. Dar visai neseniai šie trys ežerai buvo mėlynos, juodos ir kaštoninės spalvos. 1960 m. - ryškiai mėlynos, rausvai rudos ir balintos kavos spalvos. Iki šiol neatskleista, kodėl mįslingieji ežerai keičia spalvą. Manoma, jog tai šiuos pokyčius lemia vykstantys cheminiai procesai, kuriuos lemia vulkano išskiriamos dujos. Taip pat teigiama, jog ežerų spalva priklauso nuo deguonies kiekio: jei jo trūksta, ežero vanduo įgauna žalsvą atspalvį, o jei yra deguonies perteklius, vanduo nusidažo raudona ar net juoda spalva.
Krakata.
Indijos vandenyne esantis Krakatau - vienas pavojingiausių ugnikalnių, garsėjantis netikėtais išsiveržimais. Žymiausias Indonezijos teritorijoje esančio ugnikalnio išsiveržimas įvyko 1883 m., kuomet į 25 km aukštį pakilęs pelenų debesis net porą dienų temdė dangų, o sprogimo garsas buvo girdimas net už 5000 km. Skaičiuojama, jog šio išsiveržimo metu žuvo apie 36 000 žmonių.
Prambananas.
Prambananas yra didžiausias Pietryčių Azijoje induistinių šventyklų kompleksas. Jis įkurtas Javos saloje apie 850 m. Kompleksą sudaro 8 šventyklos. Pagrindinės yra skirtos Šivai, Višnui ir Brahmai. 1991 Prambananas įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą.
Sangiranas.
Sangiranas yra archeologinių kasinėjimų vieta, kur rastas „Javos žmogus". Javos žmogus yra 1891 m. aptiktas hominidas. Tai vienas pirmųjų Homo erectus pavyzdžių.
Daugiau informacijos tel. 8 (37) 208000, 8 (619) 99888 arba rašykite info@travel-oasis.lt
