Visos kelionės
Kad ir kaip beskubėtum, ar visai sulėtėtum, ar norėtum, ar nenorėtum - šventės visvien ateis... 
Ar jaučiate tą malonų virpuliuką krūtinėje? Tą džiaugsmingą laukimo momentą? Tokį, kuris aplankydavo vaikystėje, kuomet vyksta pats pasiruošimas šventiniam stalui. Kuomet bandai numigti pietų miego, kad ilgiau išbūtum šventinę naktį, bet miegelis neateina. Nes planuoji ir jau nujauti kaip bus smagu..!
 
Arba, kai paauglystėje žingsniuodavai su draugais po miestą, ieškodamas mielos dovanytės už labai ribotą sumą, bet taip norint surasti kažką nelėkšto, mielo. Apgalvodavai kas tam draugui ar klasiokui patinka, kas jam įdomu ir svarbu... Tai atrodydavo taip reikšminga. Juk net galėdavai įsisvaizduoti, kaip nustebs ir apsidžiaugs, nusijuoks. To momento labai laukdavai... 
 
Nejauti? Sakai, šventės prarado prasmę? Visi visko per daug perka, per daug laiko praleidžia eilėse, per daug sureikšmina ir sudaiktina? Po to pikti, nervingi skuba namo, nebelieka laisvo laiko, kurio amžinai visi ir taip neturi... 
 
Visa tai jau irgi girdėta, matyta ir skaityta? O dar kaip tyčia - žiema nepanaši į tą, apie kurią dainuoja klasika tapusiose dainose.
Metas keistis. Metas atsipalaiduoti. Metas suteikti prasmę savo darbams ir jausmams. Metas džiaugtis artimųjų meile. Metas švęsti gyvenimą! Metas...
Jaukaus laukimo ir prasmingo laiko, nes jau atėjo tam metas.


Plačiau
Prenumeruokite naujienlaiškį